narajanka.lt
 

dienoraštis  

Piktas

2003 07
Piktas
Lūpos kalbėjo draugui – kaip gražiai ir gerai gyvenu, o vidus stebėjosi tuo. Staiga supratau, kad esu piktas ir nelaimingas.
Piktas, kad gavau pinigų, kurių taip reikėjo, bet viską - iki paskutinio cento, teks atiduoti už buto nuomą, skoloms, o gal net vaistams, nes vėl jaučiu atgyjančią žaizdą. Piktas ir nelaimingas, kad turiu ir neturiu. Piktas, kad galiu ir tuo pačiu negaliu karštą vasaros dieną išgerti bokalą alaus. Piktas, kad esu silpnas ir pats nežinau ko noriu. Kad negaliu vieną kartą sutramdyti savęs, suvaldyti paikų minčių, nuodingų įpročių. Piktas, kad galiu gauti darbą, be kurio neišgyvensiu, bet visai nenoriu, kad staiga baigtųsi išgalvotas vasaros atostogų sapnas, kad ir koks jis iliuzinis būtų, kad ir koks didis nerimas slėptųsi vasariškame ramume.
Piktas, kad nežinau ką pasirinkti. Ką, kur ir kaip... Viena tik ramina – nesu piktas nei ant kitų, nei ant savęs. Tai tik – grynasis pyktis, be jokių užuominų ir paslėptų kėslų. Lyg vaiko...

Pagaliau piktas, kad pamiršau būdamas pas draugą užsukti į tualetą ir dabar teks eiti į mokamą. Piktas, kad čia nėra dviračio ir upės. Piktas, kad aštuoniolikta diena. Piktas, kad tai ir vėl diena, per kurią niekas nepasikeitė. Kad neįvyko stebuklas ir netapau amžiams laimingas ir saugus. Pikta man, kad nenoriu paskambinti merginai, kuri patinka, bet kurios norai ir tikslai kitokie. Piktas, kad blaškausi, nenurimstu, nieko negaliu užbaigti. Kad nerandu vientiso įkvėpimo ir energijos vienam tikslui, kad išsibarstau įvairovėje, pamiršęs pradėtą... Piktas, kad gerai gyvenu ir negaliu tuo iki galo pasidžiaugti, nes visa atrodo labai laikina ir niekas čia man nepriklauso. Piktas, kad taip galvoju ir prarandu puikų laiką baimindamasis, kad jis praeis... Piktas, kad tiek mažai moterų man patinka. Piktas, kad vis tiek geriu alų, nors gal to ir nevertėjo daryti. Piktas, kad nepykau anksčiau, galvodamas, kad tikriausiai esu laimingas, nors jutau diskomfortą ir nepripažinau jo. Piktas, kad nepastebėjau, kad pyktis jau ėmė kauptis, neleisdamas teisingai galvoti. Piktas, kad buvau neteisingai užpykęs ant draugo. Piktas, kad laiku nepasakiau “ne”, kad norai buvo didesni už meilę, kad trumpam buvau pasijutęs iš tikro nelaimingas. Piktas, kad moterys sensta. Piktas, kad staiga suvokęs savo pyktį, pasijutau laimingas.

Galų gale – laimingas, kad tiems gatvėms muzikantams vos ne visi praeiviai meta pinigus, nes jie verti to. Jų grojimas nuoširdus ir traukiantis. Ir piktas, kad vėl ir vėl buvau pamiršęs, kad tik pats mylėdamas, būsiu mylimas ir laimingas, o visos kitos pastangos ir norai - beverčiai... Piktas, kad meilė nėra kažkoks amžinai nekintantis daiktas, kurį galėtum pasidėti spintoje ir juo puikuotis. Piktas, kad meilę reikia kiekvieną akimirką globoti, jausti, ginti. Piktas, kad vis dar esu vaikas, ir nenoriu suaugti. Piktas, kad suplyšusiais džinsais ir tuščiomis kišenėmis jaučiuosi laimingesnis ir turtingesnis, nei turėdamas. Piktas, kad per vieną dieną gaunu tris kvietimus apsilankyti svečiuose. Piktas, kad sako, jog pasiilgo manęs. Piktas, kad taip - iš akimirkos jausmų, kuriamos iliuzijos. Piktas, kad mano pyktis – tai tik ta pati kūryba, kurią pats sugalvoju, nors tai ir turi realų pagrindą, kad galiu žaisti savo jausmais, galiu pykti ir šypsotis, likdamas nepriklausomas nei vienam nei kitam. Piktas, kad nesijaučiu nelaimingas. Piktas, kad vis kalbu ir kalbu apie save, kad nenustoju didžiuotis savo smulkmeniška laime, nepastebėdamas, kad teesu kaktusas uždarytas paukštuko giesmininko narvelyje... Ir piktas, kad visai nesu piktas. Piktas, kad žinau, jog iš nuoširdaus pykčio sklinda šiluma ir meilė, kaip kad iš apsimestinės meilės sklistų pyktis. Piktas, kad man reikia meilės, bet išsisukinėju nuo jos, nes esu per daug išrankus ir verčiau lieku vienas. Piktas, kad nieko neišmokstu net iš savo paties patirties. Kad žaidžiu tuo, ir vis tiek tikiu netikėdamas. Piktas, kad pagailiu pusvalandžio atsipalaidavimui, meditacijai, taip prarasdamas kur kas daugiau pilnatviško laiko, nei tempdamas jį iš paskutiniųjų... Piktas, kad patyriau katarsį, kuris atėmė tikėjimą, bet paliko svajones. Piktas, kad esu laimingas jį išgyvenęs. Piktas, kad ir kaip giliai išgyvenčiau savuosius jausmus – vis tiek esu pamaiva ir žaidžiu visu tuo. Ir štai, jau buvau beužpykstąs ant besiartinančio žmogaus, manydamas, kad tai bus jau ketvirtasis šią dieną prašantis cigaretės, bet jam tereikėjo ugnies...

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku