narajanka.lt
 

dienoraštis  

Gniužulas

2003 10
Gniužulas
Savaitgalyje turėjau svečių.
Pagaliau pailsėjau pats nuo savęs.

Tiek vienatvės net ir man jau buvo tapę per daug.
Iš telefono sąskaitos, supratau, kad pastaruoju metu niekam neskambinau. O jei kas netikėtai prisimindavo mane - nustebdavau, kad kažkieno atmintyje dar toks esu - su savo istorija, praeitimi, atpažinimo ženklais.

Kur prapuoliau? Gal numirau? – klausė pažįstami ir draugai.
Negalėjau patikėti jog tai aš kažkada gyvenau tą gyvenimą, kurį jie man primena. Rodosi visada čia gulėjau. Vienišas. Susigūžęs į kamuoliuką ant savojo geltonojo čiužinio - vienintelio “baldo”, kuris man priklausė šiame bute.

Kiek dar liko man čia gyventi? Mėnesį, savaitę ar dieną?

Priglaustas, lyg mielas benamis šunytis. Lyg valkata, neprašantis išmaldos, bet ją mielai priimantis, nežinia už ką nusipelnęs laikinos kitų malonės, kurią iš manęs greitai atims, pasibaigus jos terminui. Atims kartu su skalbimo mašina, kabeline televizija, internetu, ”euro`remonto” išdailintomis sienomis ir sandariu, plastikiniu langu su vaizdu į nusvirusį gluosnį.
Kaip greitai pripranti prie gero ir nieko nebesinori keisti. Nesinori galvoti, rinktis. Nesinori mokėti už tai, ką iki šiol turėjai veltui. Lengviau rodos būtų numirti.

***

Nusipirkau naują, gražų megztinį ir pasidarė dar liūdniau, nes dar stipriau pajutau šio gyvenimo laikinumą.

Gniužulas širdyje. Daugiau nieko. Ir majonezas šaldytuve, kurį paliko svečiai.
Nejau dabar jį išmesi.
Valgau viską su juo. Tepdamas, mirkydamas, dažydamas.

***

“Vieną dieną pamilau lietų. Iššėjau į jį be lietsargio, be kepurės, be baimės sušlapti” – skaitau tavo laišką.

***

Kažką norėtusi nuveikti dėl savo svajonių, ir dėl jų regis esi pasiryžęs visko atsisakyti. Ir gardaus valgio ir šiltos pastogės... Bet tokios „kvailos“ mintys lenda į galvą tik tuo metu, kai patenkintas savimi kerti kokį skanų kepsnį bare, pasislėpęs nuo rudenio lietaus ir kitų negandų.

Gal dar ką nors nusipirkti? Kol dar turiu už ką...

***

Mirštu kaip kokia išlepusi varlė. O šiaip - visa kita neblogai:

Mirštu apsuptas gražaus gyvenimo.
Mirštu prisipirkęs naujų rūbų ir kojinių.
Mirštu netyčia užmetęs akį į kasos čekį, ir sužinojęs, kad nusipirkau moterišką dozedorantą.

Mirštu su siaubu suprasdamas, kad majonezą dar teks tepti bent dvi savaites, kol jis pasibaigs.
Mirštu gyvendamas ir įgnoruodamas gražų gyvenimą. Traukdamasis nuo jo lyg išgąsdintas žvėrelis.
Mirštu ramia sąžine neapmokėjęs sąskaitos už gyvenimą čia, nes niekas man jos nepateiks.

Mirštu iš tolo stebėdamas, kaip iš restorano ant senamiesčio grindinio išmeta valkatą.
Mirštu kaip miršta vaikai, kai jiems nenuperka norimo žaislo.
Mirštu šaukdamas savyje ir niekieno neišgirstas.
Mirštu kūrdamas savo mirtį.
Mirštu žinodamas, kad nė velnio nemirštu.
Mirštu pilnas užuojautos sau ir pasididžiavimo.
Mirštu visai neturėdamas laiko mirčiai.
Mirštu negalėdamas jos paskubinti.
Ir taip ilgai mirti darosi nuobodu.

Mirštu galvodamas - ką veiksiu rytoj.
Mirštu žinodamas, kad po mirties vėl gyvensiu.
Mirštu prisiminęs - kaip jauku būdavo vaikystėje virtuvėje gerti karštą kakavą.

Įkvėpiu rudenį, kirsdamas tiltą per Vilnelę ir tingiai kildamas į Rojaus kalną.
Ryt, kuomet būsiu miręs - ieškosiu naujos vietos gyventi.

***

Mirštu nepaisydamas graudulingų minčių, gniaužiančių gerklę ir sprogdinančių iš vidaus.
Mirštu vartydamas laikraščio skelbimų puslapius ir ieškodamas vietos gyvenimui po mirties.
Mirštu klausydamas Slade.
Mirštu klausydamas Procol Harum, Brian Hyland, ir kitų Parpalų.
Mirštu klausydamas jaunystės dainų.
Juk idomu prisiminti kas kadaise formavo mano gyvenimą ir mirtį.

Mirštu šimtąjį kartą suvokęs, kad iš gyvenimo išvaduoja tik pasidavimas gyvenimui, iš mirties – pasidavimas mirčiai.

Savaitgalyje sužinosiu ar pavyks įsikūrti senamiestyje. Dabar ten gyvena negras, bet turi greit išsikraustyti. Rodos kitų skelbimų net neskaičiau. Ne taip ir brangu. O butas dar ir su židiniu.

Mirštu norėdamas vaisių.
Obuolių, mandarinų ir kivių.

Mirštu taip ir neaplankęs nelaimės ištikto draugo.
Mirštu persisotinęs mintimis ir rašymu.
Mirštu klausydamas senstelėjusio Elvio.
Mirštu junginėdamas begalę kabelinės TV kanalų.
Mirštu rūkydamas kontrabandinį tabaką.
Mirštu nesigailėdamas.

Mirštu nebesutilpdamas į vieną vienintelį savo gyvenimą.
Mirštų suvokdamas, kad vienos mirties numirti man neužteks.

***

Žaktelėjau šį rytą atidaręs langą ir pamatęs apsnigtą gluosnį.

Prisipirkau obuolių. Gaivu. Skanu. Kūnas džiaugiasi.
Parašysiu tau apie obuolius:

„Atėjo žiema, atsigulė ir guli.
Medžių lapai krinta ant sniego. Sniegas ant lapų. Lapai ant sniego.“

***

Žiema nesitraukia. Negras persigalvojo. Nenori išsikraustyti.
Negrui patinka baltos snaigės.

Atmintyje iškilo, kadaise kažkokiame renginyje, dideliame ekrane matytame muzikiniame videoklipe, istrigęs vaizdas – ant juodaodžio veido krentančios snaigės. Fantastiška nirvana veide.

***

Snaigės krinta ant dešiniojo skruosto, tirpsta ant kairiojo, - staiga prisimenu savo žodžius iš kadaise mokykloje parašyto rašinėlio.
Šeštadienio popietę nugrimzdau į gilų atsipalaidavimą.

Ir vėl tenka stebėtis - kaip gi taip sugebu pamiršti poilsį.
Ir vėl vieno gyvenimo buvo per maža. Vėl norėjau suspėti nugyventi jų šimtus per dieną...

Su juokingais traškesiais ir gargaliavimais, viena kitą užspaudusios, ir nežinia kur nuklydusios kūno ląstelės grįžta į savo vietas, išsidėsto harmoningai viena prie kitos. Išsimėčiusios po visą visatą mintys susirenka “po vienu stogu”, ir staiga pabundi visai kitoje būsenoje. Jautiesi pilnas ir vientisas.

Valgai obuolį. Už lango ramiai sninga. Nusvirusios gluosnio šakos, vis dar žaliais lapais - užklotos stora, balto sniego danga.

Ramu ir gera. Teks ieškotis kito buto. Bet dabar bent jau žinau, kad noriu gyventi senamiestyje.

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku