narajanka.lt
 

dienoraštis  

Prabudimai

2004 03
Prabudimai
Jam seniai neberūpėjo pasaulio paslaptys. Jis nebeieškojo atsakymų.
Kartą  jis jau buvo nėręs į tą pažinimo ežerą. Nėręs taip giliai, kad kelio atgal nebebuvo, ir jei nebūtų staiga suvokęs, kad šios gelmės iš tikro nėra ir kad ji tesukūrta jo vaizduotėje, būtų taip ir nebeišniręs. Būtų miręs savo sukūrta mirtimi, to nežinodamas...
Kai tapo taip tamsu, kad net jo vaizduotė nebemokėjo sukūrti didesnės tamsos už tą, kuri gaubė jį, jis staiga pabudo. Proto sukurta tikrovė neatlaikė pati savęs ir sprogo. Gelmė staiga prasivėrė ir paleido jį.

Šį kartą jis įbrido į ežerą, nardė jame, žaidė raibuliuojančiu vandeniu, jausdamas jaudulį, žinodamas, kad nors ir tapo daug stirpesnis, bet gelmė vis dar tokia pati galinga ir gali jį užmaršinti.
Nedaug truko, kad taip atsitiktų. Bet šį kartą jis nesiekė, kad ežeras atvertų savo paslaptis, kad taptų jam pažinus. Jis tik mėgavosi jo gaiva ir grožiu.

*

Įkvepiu nežinojimą ir toliau pludūriuoju atvirame kosmose...
Nebesuvokiu savęs nei kaip tuščio, nei kaip pilno, nei kaip liūdno, nei kaip linksmo... Esu kosmonautas už borto. Vienas atvirame kosmose... Įsileiskite... Įsileiskite atgal į savo pasaulį...
Rodos būsiu susprogdinęs kosminį laivą... Sugriovęs visas svajones, norus, matymus... Regiu tik šviečiantį žemės rutulį, bet sugįžtį į jį negaliu...

Kosminio laivo nebėra... Lieka arba amžiams pasilikti kosmose, arba staiga pabusti ir suvokti, kad visa tai tik sapnas. Kaip kad ežero gelmė... Kaip kad plaukimas vandenynu link kito kranto - iki jo per toli, o grįšti atgal taip pat nebeužtektų jėgų...
Pabusk... Nėra jokio kosmoso, kaip nebuvo nei ežero, nei vandenyno. Visa tai tik vaizduotė.

*

Ar supranti, prote, kaip mane buvai paklaidinęs? Supančiojęs istorijomis, atsakomybėmis, tiesomis, melais, priežastimis, pasekmėmis, kad nebeįstengdavau net ištarti to, kas širdy, kas natūralu, kas „dabar“.
Nedaug trūko, kad įsidūręs adata, jau nebešaukčiau iš skausmo, o pasinerčiau mėnesiui į filosofinius apmąstymus - kas tai yra skausmas ir ar reikia, kai skauda - šaukti ar ne. Ar šaukti yra gerai, o gal gėda tai daryti, gal reikia nutylėti... Ir taip iki begalybės, kol senatvėje atbukus protui, galų gale suveiktų adatos įsidūrimo refleksas ir imčiau šaukti iš skausmo, kurį išnešiojau keliasdešimt metų... O, koks tai būtų šauksmas!

*

Jo neklaidina sapnas, nors juo keliauja tūkstančiai sapnų, bet jis netampa nė vienu iš jų...
Jo neužvaldo geismas ir norai, nors jie siautėja ir dūksta jame, bet jis lieka laisvas nuo jų...
Jis netampa savimi, nors pilnai yra savyje, bet nė dalele nėra į save panašus...
Jo neįvardina vardai, nors įvairiausiais vardais jis įvardinęs save, bet nė akimirkai netampa įvardintuoju...
Jis nesislepia ir atskleidžia visas paslaptis, nors niekados netampa pažinus...
Jo negali atrasti, negali prarasti, nors jis visados yra mumyse, bet niekados netampa mumis...

*

Greitai imsiu aprašinėti kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką… Ir tada visa sprogs. Tada suvoksiu, kad rašymas virto realybe, realybė - rašymu. Kad nebėra apie ką rašyti, nes visa kas dar liko - tai tik pats rašymas… Visos istorijos susives į akimirką, į klaviatūros klavišus, į pirštų galiukus… Protas pilnai atsibus savyje, radęs kad visa kas vyksta - vyksta jame pačiame, o ne kažkur už jo ribų. Mintis ras tiktai mintį. Žodis ras tiktai žodį. Protas ras tiktai protą. Tūkstančiai akimirkų sugrįš į vieną vienintelę akimirką, ir tuomet nubusiu iš šio niekados nesibaigiančio sapno, nes jau nebeturėsiu daugiau ką sapnuoti - tik patį sapną.

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku