narajanka.lt
 

dienoraštis  

Rašau knygą

2004 03
Rašau knygą
Rašau knygą.

Rašau netikėdamas, kad ją parašysiu. Rašau, turėdamas menką supratimą apie rašymą ir netgi nelabai nutuokdamas ką rašau.

Nuo ko gi viskas prasidėjo?
Prasidėjo tuomet, kai buvau gerokai persiritęs į gyvenimo ketvirtąjį dešimtį.
Kuomet supratau, kad neturiu namų. Neturiu mylimos moters. Neturiu darbo. Neturiu sąskaitos banke. Neturiu nieko, tik šią - neparašytą knygą, t.y. - jau du ar tris metus besitęsiantį rašymą. Istorijas, kurios gal būt nė nevertos tapti knyga, nes jose pagrindiniai veikėjai - dešimtį litų kainuojantys puodeliai ir vis perdegančios elektros lemputės. Didžiausi įvykiai – varnos sukančios ratus virš vienuolyno stogo, o didysis siužeto konfliktas – realybės ir fantazijos dvikova vis dar nesubrendusio svajotojo galvoje.

Šioje knygoje rasite daugybę netikslumų: netikslių vardų, pavadinimų ir faktų.
Nė nemanau jų tikslinti vartydamas žinynus. Rašau juos taip, kaip atsimenu. Taip, kaip juos žinau aš. Nes ši knyga - ne istorijos vadovėlis. Ne laikraštis. Ji - mano pasaulis. Ir jis toks, kokį jį matau aš. Tad nesidžiaukite savo žiniomis ir išmintimi, radę klaidą. Ji – dalis manęs.

Netgi norėčiau, kad čia liktų gramatinės klaidos, bet manau to neleis knygos leidėjas, jei tik toks atsiras. O norėtusi parodyti ne tik sąvąjį neišmanymą ir paklydimą paikiose iliuzijose, bet ir gramatinio išprusimo lygį. Nei blogesnį, nei geresnį, o tiesiog – tokį, koks jis yra.
Deja, čia bus pridėta žvaigždutė* ir puslapio apačioje paaiškinta, kad klaidos buvo ištaisytos, nors autorius maldavo, reikalavo ir grasino to nedaryti.

***

Prieš 17-19 metų gauvau laišką iš žurnalo redaktoriaus, kuriam siunčiau savąjį apsakymą. Ir nors kūrinėlio nespausdino, laiške buvo parašyta, kad – be abejonės turiu talentą rašyti, ir kad galiu tai daryti.

Gal būt jis tai parašė iš mandagumo, gal norėjo padrąsinti jauną svajotoją. Gal galvojo - pasvajos ir ateis į protą. Tačiau jis tikriausiai nė nenutuokė, kad pasakė tai tam, kuris viskuo šventai tiki. Kuris šį tikėjimą išlaikys metų metus ir jau būdamas perkopęs gerokai per trisdešimt, mes darbą mieste ir išvažiuos į kaimą, rašyti jau nebe trumpų apsakymų, o viso romano.

Astrologė leptėldama, kad lemta jam didžiu pranašu būti, taip pat tikriausiai nė nemanė, kad jis ims ir patikės tuo, ir ims kūrti pranašystes savojoje knygoje, kol šios iš tikro taps tokios artimos realybei, kad vieną dieną ims pildytis.

Moteris, apgaubusi jį išgalvota rūko skraiste nė nepagalvojo, kad sukurs jam nuostabų meilės pasaulį ir ilgiems metams paliks jį klaidžioti paklydusį tik jam vienam matomame rūke. O aš pats nenutuokiau, kad bejuokaujant - mano pačio sugalvota legenda apie paslaptingą vandenų būtybę, vos nepražudįs manęs ir nedaug tetruks, kad vos nenuskęsčiau tik mano vaizduotėje egzistuojančio ežero gelmėje.

Tiesiog tada dar nežinojau, kad pasaulis ir yra toks, kokį jį sugalvojame savo protuose, kokį sukūriame savo fantazijoje, ir kad jis – iš tikro yra realus.

Tačiau nežinojau ir to, kad tas, kuris viskuo šventai tiki manyje – būtent jis - nepasiduos iki galo įtikinamas ir vieną dieną pabus iš visų sapnų, palikęs klaidžioti juose kitus.

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku