narajanka.lt
 

dienoraštis  

Nuo tilto

2003 12 / 2004 06
Nuo tilto
Kuriu savyje „bedugnės“ ir liūdesio jausmą. Lyg ruoščiausi šokti nuo tilto.

Noriu išgyventi visišką bejėgiškumą. Iki jo dabar daug arčiau nei iki laimės.
Noriu tapti silpnu. Tuomet pats „mažiausias“ tampa stebuklu, o didesnio – dabar neištverčiau.
Noriu visu balsu sušukti: „Dieve, man per sunki ši rolė!“

Tačiau kiek besistengčiau – manyje vis tiek gyvas džiaugsmas. Laimingo žmogaus kaukė nepalieka veido. Jaučiuosi laimingas, nors jokios laimės lyg ir nėra.

O juk turėčiau šaukti. Turėčiau pasiduoti. Prakeikti šią, tariamą, „laimės“ būseną.
Juk prakeikčiau tik rolę. Tik savo sukurtą žaidimą. Gal tik taip galima jo atsikratyti. Nepasidavęs nevilčiai, – vėl ir vėl tęsiu gyvenimo scenoje tą patį vaidmenį, jausdamas paviršutinišką laimę visame kame.

Susprok, mažas, mielas ir seniai nebereikalingas pasaulėli. Susprok.

***

Moterų neapgausi. Joms neįdomūs tušti pasauliai. Niekas tokių nebenori netgi sprogdinti. Juk tepasigirstų silpnutis „pirst“ ir apgailėtinas aktoriaus kikenimas. Iššautų žaislinis fejerverkas, numargindamas sceną spalvotais popierėliais. Ir viskas.

Nebėra ką sprogdinti. Balionas tuščias. Pravirkdyti ar prajuokinti taip galima tik žiūrovą, nusipirkusį bilietą į dviejų valandų tikėjimo seansą, bet ne moterį.

Grąžink nors dalelę tikėjimo!
Tau jo per daug. Jis tave slegia. Tapai pernelyg rimta.
Kaip šventas paveikslas. Kaip nuodėmingas paveikslas. Kaip Mikė Pūkuotukas apsivalgęs medumi.
Grąžink lašelį tikėjimo. Grąžink mano džiną, virtusį muilo burbulu ar bent jau atiduok tuščią indą – lyg viltį, kad džinas kada nors pas mane sugrįš.

***

Kas aš dabar – kadaise sveiku protu išgyvenęs beprotybę? Ar dar esu pažinus pasauliui be kaukės?

Audrink mane! Klaidink! Žaisk manimi. Prisiliesk švelniai ir skaudžiai.
Noriu Tavo minčių. Tylos. Puolimo. Pasidavimo. Gynimosi. Pritarimo. Supratimo.
Būk man slenkstis praveriant duris, už kurių galutinė ir nekintanti šviesa. Ir būk šalia, kai sugrįšiu.

***

Liūtys, liūtys, liūtys. Birželis permirkęs ir šlapias.

Tai, kas kadaise atrodė tolima, paslaptinga, įdomu, gražu, nepasiekiama – dabar visa tai daroma čia pat. Per kelias minutes. Pagaminama. Supakuojama. Įkainuojama.
Nori – pasiimk. Reikia – nusipirk.
Neliko atsitiktinumų. Neliko netikėtumo. Neliko laukimo. Viską galima įsigyti čia ir dabar.

Kur mano liūdesio riba? Kaip giliai galėčiau įsileisti šį vaidmenį, nepasmerkdamas savęs pražūčiai?
Jau ir dabar nebėra taip paprasta sugrįžti. Rodos, galėčiau išeiti akimirksniu – bet kiti nežino, kad visa tai – tik spektaklis. Nežino daiktai. Nežino sienos.

Lengva sugalvoti sau vienatvę kuomet turi mūzą, svajones, draugus. Tačiau kai visa nutolsta, darosi nepakeliamai nyku.
Štai ko dar nepažinojau. Nors ir daugybę gyvenimo valandų praleisdamas visiškai vienas, nepažinojau tikrosios vienatvės.

Bet net ir vienatvė kankinanti mane – netikra. Dar akimirka – ir ją užmirštu, ir jau kažką kitką dėlioju mintyse.
Ir jai neturiu laiko.

Manęs nekankina nemiga. Neslegia liūdesys. Negraužia sąžinė. Nepaklaidina beprotybėje netgi pačios kvailiausios viltys. Gal tik tiek, kiek pats sugalvoju.
Visa mano kančia lyg kokiame lengvai varstomame stalčiuje. Atidarai – yra. Uždarai – nelieka.

***

Neapleidžia jausmas, kad vis kažko laukiu. Kad kažkas ims ir savaime pasikeis.

Ko gi aš laukiu? Kad prasidės antroji svajokliška vaikystė?
Juk gyvenimas – čia ir dabar. Šioje akimirkoje. O tai ir yra kas sukuria vaikystę.
Ar svarbu – ką padarysi, ko nepadarysi. Suspėsi ar pavėluosi. Užkopsi ar nusileisi. Sukaupsi ar prarasi.
Nieko daugiau, išskyrus šią akimirką mes niekados neturėjome, neturime ir neturėsime.
Visa kita yra tik tai – kas trukdo turėti. Turėti tai, ką turėti galime – akimirką.

***

Lygiai dveji metai kaip mirė mama.
Lyja.
Taip ir vasara prabėgs. Lyjant ir kažko laukiant.

***

Šiandien buvo keista diena. Nuo paties ryto atidavinėjau kitiems ką turėjau ne savo. Draugui grąžinau knygą, kitam – jo namų raktus, trečiam – pinigus, kuriuos buvau pasiskolinęs. Vėlų vakarą troleibuse nusišypsojau gražiai merginai.
Pavargęs, bet vis dar vaikiškumu spindintis jos veidas atsakė atviru žvilgsniu ir šypsena. Kažkodėl pagalvojau, kad ji prostitutė. Bet ar tai svarbu. Akimirka buvo šilta ir nuoširdi. Ilgai dar jos nepamiršiu.

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku