narajanka.lt
 

dienoraštis  

Išsisklaidęs pasaulis

2005 05
Išsisklaidęs pasaulis
Daug dalykų buvau suplanavęs šeštadieniui, bet pabudęs negalėjau prisiminti nei vieno iš jų. Visiškai nieko. Tiesiog pabudau.
Pabudau be prisiminimų, be istorijų, be žinojimo kas ir kam esu. Lyg gyvenimas kiekvieną dieną kaskart prasidėtų vis iš naujo…

Nebemoku numirti.
Tik keliauti iš sapno į sapną.
Tik nubusti ir nieko
Neprisiminti…

Kur mano viršukalnė? Kur bedugnė?
Kur išsigelbėjimas? Kur pražūtis?

Esu visai “išėjęs” – pamaniau žvelgdamas į besimėtančius kambaryje daiktus, kurie dabar rodėsi visiškai bereikšmiai man, ir netikėtai suvokdamas, kad šie daiktai visgi priklauso mano gyvenimui, manajai istorijai.

Vakare klaidžiodamas netoli Nėries, žioptelėjau iš nuostabos, tarp Baltojo ir Žaliojo tilto neradęs krantinės. Pamaniau – gal jos čia ir nebuvo. Gal ji driekiasi tik nuo Žaliojo iki Mindaugo tilto.
Perėjęs gatvę ir besileisdamas laiptais į apačią kitoje “Žaliojo” pusėje, apstulbau – krantinės nebuvo ir čia. Gal esu visai ne tame mieste?

Staiga pasirodė, lyg visi mano prisiminimai būtų klaidingi, sugalvoti mano paties, neegzistuojantys tikrovėje, kaip, kad ir šis miestas, krantinė ir visa, kas su manim iki šiol vyko.

Vanduo teliuškavo iki pat pavasarine žole apaugusio šlaito. O juk dar prieš kelias dienas vaikščiojau čia betoniniu grindiniu.
Atėjo vienintelis protingas paaiškinimas – visą savaitę lijo ir krantinę apsėmė pakilęs vanduo. Ir nors suvokiau, kad tik taip ir tegalėjo atsitikti - pirmas įspūdis buvo nerealus, juolab kad nuo pačio ryto jaučiau savyje besisklaidantį pasaulį.

***

Sėdėjau tilto viršuje susikėlęs kojas ant akmeninės laiptų atramos ir žvelgiau į nepažįstamą miestą, kuris staiga radosi vietoj mano pažinotojo ar sugalvotojo.

Jei mane dar prisimins draugai, gal ir aš dar save prisiminsiu? Prisiminsiu kas esu, kam esu ir kur, bet dabar ėmiau abejoti viskuo: ir tuo, ką matau ir tuo, ką žinojau.

Priešais tekėjo upė, danguje viršum lietuviškojo dangoraižio, anapus krante, skrido lėktuvas, ant tilto stūksojo tarybinės skulptūros, per tiltą ir už mano nugaros be paliovos važiavo automobiliai ir ėjo žmonės, o aš sėdėjau lyg nieko aplinkui nebūtų, lyg visa kas vyksta aplinkui - visas šis pasaulis tebūtų tik mano pačio sugalvotos mintys. Lyg visa - tik besisklaidančios, mane paliekančios, išėjusios už manęs mintys.
Jausmas buvo lyg skrisčiau, lyg būčiau pačiame pasaulio vyduryje. Pasaulio, kuris sukasi aplink mane palengva virsdamas į nieką.

Nežinau kiek laiko taip prasėdėjau, bet kai atsistojau eiti, kūne pajutau baisų šaltį.

Danguje švietė išgalvotas mėnulio pjautuvas. Išgalvotasis “aš” patraukė išgalvotu miestu, išgalvotomis gatvelėmis link išgalvotų namų.
Užėjęs į išgalvotos kavinės išgalvotą tualetą, aptikau, kad visas drebu.
Drebėjo visas kūnas. Kiekviena ląstelė. Teko ilgai stovėti laukiant, kol jis šiek tiek aprims.

Prisėdau prie staliuko bare, nusipirkęs bokalą alaus. Viduje vis dar pasiutiškai kažkas virpėjo ir keista buvo matyti, kad ranka laikanti cigaretę - visiškai rami, nors rodėsi turėtų mėšlugiškai purtytis.
Visai nejutau raumenų. Lyg rankos būtų beviltiškai bejėgės ir negalėjau patikėti, kad jos lengvai kelia bokalą, lyg visai ir nenaudotų kūno pastangų, lyg visi veiksmai tebūtų tik mintys ir nieko daugiau. Tik mintys. Išgalvotos rankos, išgalvotas bokalas, išgalvoti veiksmai. Lyg visa kas vyksta - vyktų ne tikrovėje, o tik manyje, tik mano sąmonėje, tik mano išgalvotoje istorijoje.

***

Pabudau anksti ryte. Ilgai žiūrėjau į šalia gulinčios moters veidą, glostomą saulės spindulių.
Šį rytą tu ir vėl esi mano balta drobė. Akinantis tavo baltumas ir mano spalvų gama. Vienovė ir įvairovė. Rodos taip visada ir turėjo būti. Visada turėjome nubusti šalia.

Bet taip nebuvo. Taip tik norėjosi, kad būtų, kad rodėsi - tarsi tikra. Netgi tikriau už vakarykštį išgalvotą pasaulį.

***

Sekmadienį šiek tiek prisiminiau save. Suderinau gitarą. Išėjau pasivaikščioti.
Vakare pažiūrėjau lėkštą filmą ir kai išjungiau TV, supratau, kad vėl nebežinau kas ir kam esu. Vėl keistu žvilgsniu žvelgiau į daiktus, suprasdamas, kad jie kažką turėtų man reikšti, kad jie turi kažkokį ryšį su manimi, bet negalėjau nei jo suvokti, nei kažkaip įprasminti. Bereikšmiai daiktai tarp kitų daiktų. Pasaulis vėl ėmė sklaidytis.

***

Po to buvo diena, kuriai įpusėjus linksmai juokiausi. Juokiausi, o gal net kvatojau ir ją prisimindamas, nes tokių dienų pasitaiko retai.
Taip, viena po kitos vėl ėmė kurtis naujos mano gyvenimo istorijos:

Išėjęs ryte į darbą, patekau į lietų. Kai atėjau, lietus baigėsi, o aš buvau permirkęs kiaurai nuo galvos iki kojų.
Per pietus, jausdamas sušalusias kojas šlapiuose batuose ir sužvarbusį kūną, pasiryžau visgi nelaukti vakaro ir skubiai grįžti namo persirengti sausais drabužiais, persiauti batus. Lauke švietė maloni saulutė.

Grįžtant į darbą, likus vos keletui šimtų metrų iki jo, dangų nutvieskė perkūnija ir pasipylė didžiulis lietus. Kai įėjau į pastatą, buvau toks pat kiaurai permirkęs, kaip ir ryte. Pakilęs liftu į aštuntą aukštą ir peržengęs kabineto slenkstį, už lango pamačiau vėl skaisčiai šviečiančią saulę.

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku