narajanka.lt
 

dienoraštis  

Finišas

2005 07
Finišas
Sukėlęs kojas vynuogių lapuose, bandau prisiminti kaip gi prabėgo antroji vasaros pusė.

Nebuvo nei rūko boluojančio pievoje prie upės? Nei karvių pranykstančių jame? Nei saulėto ir šilto oro? Nei pasaulio tobulybės išgyvenimo? Nei gimusių naujų svajonių ir naujų dainų? Nebuvo netgi linksmų, šventiškų pakvailiojimų?
Keli buteliai alaus ir gumulas neaiškių minčių – kam visa tai, kam skirtas buvo šis laikas?

Bandau „prisiminti“ tai, kas dar neįvyko, kurdamas savyje nykų atostogų prisiminimą, kad spėčiau kažką pakeisti savyje ir taip nenutiktų.

***

Vėl baigėsi šampūnas. Vėl skaičiuoju centus ir lopau plyštančius džinsus. Vėl ta pati keliolikos kvadratų erdvė, kurioje nedainuoju dainų. Tas pats senas kompiuteris ir tuščia kasdienybė manajame dienoraštyje.
Vėl neišsenkanti galimybė – turėti, mylėti ir viso to neturėjimas.

Žaidžiau ir žaisiu gyvenimą, bet šiandien galėčiau apsiverkti moters glėbyje tiesiog gatvėje, jei ji netikėtai prisėstų šalia. Kažkuri viena iš nedaugelio.

Šiandien beveik šventai tikiu savo liūdesiu ir kad šis gyvenimas – tikras.
Niekas kitas, kaip aš, taip gerai nežino, kad visa tai tik žaidimas, bet niekas kitas kaip aš – neįstengia juo taip įtikėti.

Išsekinu save iki paskutiniųjų, neleisdamas sustoti, lyg norėčiau vienu sykiu nubėgti visas distancijas iš karto. O gal – norėdamas kuo greičiau pabusti iš visų įmanomų sapnų.

***

Naktyje, tįsodamas ant čiužinio ir apkartęs nuo nesibaigiančio galvojimo, tyliu balsu uždainavau „Llorando“.

Staiga prisiminiau visą tą pasaulį, kuriame gyvenau, kuriame nėra beprasmių minčių, bet yra akimirkos, svajonės ir dainos.
Ant skruosto iškrito ašara. Viena vienintelė.

Kitą vakarą, vaikščiodamas po miestą, supratau – viskas gerai.
Aš vis mažiau įdomus kitiems ir tai pamažu išlaisvins mane. Pabusiu iš paikų iliuzijų ir pradėsiu viską iš naujo. Ilgam pamiršiu šitą sapną ir susapnuosiu kitus.

Ėmiau pamažu svajoti ir kurti istorijas savyje, ir keista: man taip – gerai.
Tada šis pasaulis nušvinta. Tada matau. Girdžiu. Tada visa aplinkui įgauna prasmę, tampa gyva ir žaisminga.

Kitaip tuštumą pildo tik tuštuma, kaip kad liūdesį pildo liūdesys.
Džiaugsmu nevalia užpildyti indų, kurie skirti ne jam. Būsenos egzistuoja su tavimi ar be tavęs. Negali jų sunaikinti. Bet gali pasirinkti.

***

Kažkada žvelgiau į paveikslus, kabančius draugo namuose ir galvojau – nejaugi tai aš juos nutapiau? Iš kur gi tas įkvėpimas?
Dabar gi – žiūriu į kabančius skalbinius, ir negaliu patikėti, kad vakar juos išskalbiau, nes šiandien neturiu nei jėgų, nei fantazijos net gi tam, kad juos nukabinčiau ir sudėčiau į spintą.

Paskutinės dienos iki atostogų.
Šliaužte šliauži link finišo, žinodamas – greitai greitai visa tai pasibaigs ir tau staiga taps lengva ir gera. Nebesvarbu jau – darai kažką prieš savo valią ar savo noru, darai gerai ar blogai. Tiesiog darai negalvodamas, kas teisinga, kas ne. Nori tik sulaukti – kada galėsi viską palikti. Nusimesti. Nutėkšti. Užmiršti. Tebus ta palaima tik iki kito karto. Nebesvarbu. Dabar viską atiduotum, kad nors trumpam pasibaigtų šis bėgimas ir galėtum lengviau atsikvėpti.

    Į viršų    

Komentuoti

Atgal

Sekantis

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naršydami toliau - Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.
Slapukai     |     Sutinku